Gyvsidabrio sfigmomanometrai. Yra dviejų tipų: stalviršis ir stovimas. Staliniai gyvsidabrio sfigmomanometrai yra struktūriškai tvirti ir patikimi; stovintys sfigmomanometrai yra reguliuojamo aukščio-ir yra dažniausiai naudojami dėl patikimų rezultatų. Tačiau pastarasis yra šiek tiek didesnis ir mažiau nešiojamas, todėl abu kelia gyvsidabrio nutekėjimo pavojų. Jų kraujospūdžio matavimo principas pagrįstas auskultacija ir daugiausia susideda iš trijų dalių: baliono, manžetės ir manometro. Manžetės guminė pūslė yra atitinkamai sujungta su balionu ir manometru, suformuojant uždarą vamzdelių sistemą. Manometrai būna dviejų tipų: gyvsidabrio kolonėlės ir spyruokliniai.
Elektroniniai sfigmomanometrai. Priklausomai nuo matavimo vietos, jie gali būti toliau skirstomi į žastą, riešą, pirštą, rankinį ir automatinį. Jų pranašumai yra paprastas valdymas ir intuityvus skaitymas; tiesiog įjungus jungiklį automatiškai atliekami matavimai, todėl jie tinkami naudoti namuose. Tačiau elektroniniai sfigmomanometrai taip pat turi didelių paklaidų trūkumą ir juos reikia dažnai kalibruoti naudojant standartinį gyvsidabrio sfigmomanometrą. Jo veikimo principai apima auskultaciją (taip pat žinomą kaip Korotkoff garso metodas) arba oscilometrinį metodą (taip pat žinomą kaip virpesių metodas). Jį daugiausia sudaro dujų slėgio jutiklis, slėginis miniatiūrinis oro siurblys, elektroniniu būdu valdomas išmetimo vožtuvas, susijusi programinė įranga, mechaninis lėtas išmetimo vožtuvas ir solenoidinis greito išmetimo vožtuvas.
Pneumatiniame sfigmomanometre, kliniškai taip pat žinomame kaip bevandenis sfigmomanometras arba spyruoklinis{0}}sfigmomanometras, slėgiui matuoti naudojamas oro siurblys. Jis yra mažas ir nešiojamas, tačiau pakartotinai naudojant spyruoklės savybės gali pasikeisti, o tai turi įtakos rezultatų tikslumui. Todėl jį reikia periodiškai kalibruoti pagal standartinį gyvsidabrio sfigmomanometrą. Dabar jis retai naudojamas kliniškai.
